Pirkinių sąrašas tuščias

PIRČIŲ PARDUOTUVĖS - SALONAI 

Vilnius, Ateities g. 33, tel. 8-652-07111

Kaunas, A. Juozapavičiaus pr. 84, tel. 8-699-19071

20 Geg 2014

Pirties ventiliacija (1 dalis)

Autorius:

Visi sutinka, kad ventiliacija pirtyje yra reikalinga, daug kur kartojama seniai girdėta, bet teisinga klišė, kad pirtyje yra du svarbiausi dalykai – tai gera krosnis ir ventiliacija. Taigi – pirties ventiliacija ir jos aktualumas yra jokia ne naujiena.

Tačiau kaip konkrečiai pirties ventiliacija veikia, kokie jos principai, kokias funkcijas ji atlieka, kokie gali būti ventiliacijos įrengimo sprendimai ir kaip pasirinkti tinkamiausią – štai čia ir pasiaiškinsime, apie viską iš eilės.

KAM REIKALINGA VENTILIACIJA PIRTYJE 

Pirties ventiliacijos, arba kitaip – oro apytakos funkcijos, grubiai skirstant, yra dvi: tai pirties patalpos aprūpinimas deguonimi maudymosi metu, ir medienos apsauga nuo drėgmės.

Bet štai, suomių architektas, pirties ekspertas ir knygų apie sauną autorius Pekka Tommila išskiria šiek tiek daugiau - keturias ventiliacijos funkcijas:

  1. Tuo metu, kai pirtimi nėra naudojamasi, aprūpinti pirties patalpas šviežiu oru ir išlaikyti sausas;
  2. Pirties iškūrenimo (kaitinimo) metu aprūpinti krosnelę deguonimi, norint užtikrinti gerą malkų degimo procesą (malkinėms krosnelėms) arba konvekciją (elektrinėms krosnelėms);
  3. Maudymosi proceso metu tiekti deguonies prisotintą orą į gultų zoną besimaudantiems kvėpuoti ir pašalinti prakaitą iš pirties oro;
  4. Po pirties naudojimo pašalinti perteklinę drėgmę ir išdžiovinti medines konstrukcijas ir apdailą.

 

Jei pirtyje nėra tinkamos ventiliacijos tada, kai pirtis kurį laiką stovi nenaudojama (o daugelis lauko pirčių nenaudojamos ištisus sezonus, kad ir per visą žiemą) – atsiranda nevėdintos priplėkusios patalpos kvapas, ir tiesioginis pavojus vystytis medžio pelėsiui. Taip pat ir saunos higiena reikalauja, kad mediena jokiu būdu nedrėktų ir vėdintųsi.

Negalima pamiršti ir to, kad malkinės krosnelės reikalauja deguonies ne tik oro apytakai patalpoje, bet ir degimui. Periodinio kaitinimo krosnys  - tik iškūrenimo metu, o nuolatinio kaitinimo (įprastinės) krosnelės – ir maudymosi metu.

VEIKIMO PRINCIPAI 

Pirties ventiliacijos veikimo principas remiasi paprastu ir visiems žinomu fizikos dėsniu, kad karštas oras yra lengvesnis už šaltą, ir dėl to jis gali kilti aukštyn. Palyginimui pateikiame lentelę, kaip mažėja oro svoris kylant jo temperatūrai:

 Oro temperatūra, o  Oro svoris, g/m3 
 20 C  1205
 60 C  1060
 100 C  946
 200 C  746

 

Čia yra raktas. Kuo didesnis temperatūrų skirtumas, tuo didesnis yra oro svorio skirtumas, ir tuo stipresnis yra oro srautų judėjimas. Gamtoje netgi kur kas mažesni, kelių laipsnių temperatūrų skirtumai nulemia didžiulį oro masių judėjimą. O pirtyje, kaip matome, temperatūrų ir oro svorio skirtumai yra didžiuliai, todėl karštas oras, išeinantis iš krosnelės, taip lengvai ir kyla į viršų - tiesiai, kaip dūmai iš kamino šaltą žiemos dieną.

Pirtyje oras nepasiskirsto nuo krosnelės į šalis horizontaliai, bet kyla tiesiai iki lubų, tada išsisklaido į kraštus palubėje, ir nuo ten vėsdamas leidžiasi žemyn, kadangi nuo krosnelės nuolat kyla naujas karštas oras, kuris išstumia vėstantį orą ir priverčia judėti žemyn. Stumiamas oras labiausiai linkęs leistis į apačią kuo toliau nuo krosnelės, o nusileidęs iki grindų jis vėl grįžta link krosnelės. Taip susidaro oro cirkuliacijos ratas. Jei pakeliui sutinkama oro ištraukiamoji anga ar šiaip nesandarumas, dalis oro iš patalpos išeina lauk, o į patalpą atitinkamai pritraukiama naujo oro.

Oro cirkuliacijos intensyvumas priklauso nuo krosnelės galingumo ir konstrukcijos. Jei krosnelė yra su dangčiu, jį uždarius oro cirkuliacija smarkiai sulėtėja.

Kitas principas - pirties patalpa nėra suspausto oro balionas, todėl tiek, kiek oro į patalpą patenka, lygiai tiek turi ir išeiti. Iš kitos pusės žiūrint – tiek, kiek ištraukiame, tiek turi ir pritekėti, visada. Todėl pirtyje turi būti mažiausiai dvi ventiliacijos angos – viena oro pritekėjimui, kita ištraukimui. Atrodo, kad tai yra suprantama ir savaime aišku. Neaiškumai prasideda tada, kai pamirštama, kad ši taisyklė galioja ir visoms kitoms patalpoms, esančioms šalia. Jei oras patenka į pirtį iš gretimos patalpos, dušo ar priepirčio, tai galioja taip pat dušui ir priepirčiui, jas taip pat reikia užmaitinti šviežiu oru „iš kažkur“.

Oras pirtyje gali keistis tiek, kiek leisime reguliuodami oro srautą. Dažniausiai oro srautas reguliuojamas atidarant ir uždarant oro pašalinimo sklendę. Jei apribosime oro ištraukimą, tai savaime į pirtį oro neprieis daugiau. Srauto apribojimas teoriškai gali būti trijose vietose: oro padavimo anga, oro ištraukimo anga, ir kartais pati krosnelė. Įkaitusi konvekcinio tipo krosnelė paprastai prasuka oro daugiau, negu riboja oro ištraukimo ar padavimo angos dydis. Tačiau kartais krosnelė irgi gali riboti oro srautą, taip yra tada, kai dėl kokių nors priežasčių pro krosnelę neprateka oras ir nevyksta konvekcija: dėl to, kad ji šalta, neįkaitusi arba nepakankamai įkaitusi, dėl per standžiai sudėtų akmenų, arba paprasčiausiai dėl to, kad ji yra uždaro tipo,  su dangčiu, ir dangtis yra uždarytas. 

TRADICINĖ VENTILIACIJOS SCHEMA 

- Oro padavimas į pirtį yra apačioje (sienoje už krosnelės, arba po ja, arba plyšys po durimis), kad galėtų maitinti oru krosnelę.

- Oro pašalinimas yra lubose arba sienoje viršuje, kuo toliau nuo krosnelės, kad išdžiovintų pirtį ir nuimtų karščio perteklių, kai reikia.

Tradicinė pirties ventiliacijos shema

Ši schema yra pati seniausia ir pati paprasčiausia, naudota nuo neatmenamų laikų visose tradicinėse pirtyse. Schemos privalumas yra jos paprastumas, ir tai, kad ji pakankamai patikimai veikia, esant savaiminei ventiliacijai, be jokios papildomos įrangos ir netgi be ventiliacijos kanalo kamine. 

Pagrindiniai tradicinės schemos trūkumai – 1) dideli temperatūrų skirtumai tarp grindų ir lubų, ir 2) dideli energijos nuostoliai, nes pašalinamas pats karščiausias oras. Yra ir dar vienas, rečiau minimas dalykas – tai sudėtingesnis šviežio oro patekimas į gultų zoną, t.y. į ten, kur sėdi ir kvėpuoja žmonės. Ir apie tai verta pakalbėti plačiau. 

Kai oras į pirtį patenka tik pro apačioje įtaisytą angą arba pro durų apačią, norint, kad jis pakiltų aukštyn, jis turi praeiti pro krosnelę, kurioje, kontaktuodamas su karštu metalu, dalis deguonies nudega. Visiškai šviežias, deguonies prisotintas oras pasiektų besikaitinančius tik tada, jei išeinančiojo oro srautas per sklendę būtų didesnis negu kylantis per krosnį, nes tuo atveju susidarytų dar ir oro judėjimas į viršų, aplenkiant krosnį, kuris atvėsintų ir pašviežintų orą. Tokiu būdu ir garas, ir kvėpavimas gautųsi visai geras, bet tik didelio energijos iššvaistymo sąskaita. Realybėje taip būna retai, todėl dažniausiai, taupant energiją, visą kvėpavimui skirtą orą tenka pakelti per krosnelę. 

Oro šviežumas ir deguonies kiekis, naudojant tradicinę schemą, labai priklauso nuo krosnelės tipo. Labiausiai deguonį išdegina elektrinėse krosnelėse naudojami kaitinimo elementai, liaudiškai vadinami „tenai“. Be to, šią schemą pritaikius saunoje su elektrine krosnele, atsiranda didelis temperatūrų skirtumas tarp grindų ir lubų, kuris nėra pageidaujamas. Tą temperatūrų skirtumą šiek tiek sumažina šiluma, kurią į šonus išspinduliuoja krosnelės metaliniai paviršiai. Tačiau krosnelė nėra efektyvus radiatorius, ir bent kiek tolėliau nuo krosnelės kojoms yra vėsu. Kai oro pašalinimo sklendė yra pridaryta, viršuje atsiranda karščio perteklius, svyla ausys ir pan. To galima išvengti, tik atidarius viršutinę sklendę ir padidinus pašalinamo oro kiekį. Tačiau elektrinės krosnelės dažniausiai neturi pakankamo galingumo rezervo, kad kompensuotų energijos nuostolius, todėl stengiamasi per daug karščio neišleisti. Taigi problemų daug, ir dėl to su elektrinėmis krosnelėmis tradicinė schema yra apskritai nenaudotina, nes pasiekti gerą rezultatą labai sunku, praktiškai beveik neįmanoma.                                                 


Malkinė pirties krosnelėTradicinė schema geriau tinka pirtims su malkomis kūrenamomis krosnelėmis, nes metalo paviršiai, besiliečiantys su pirties oru, tiek smarkiai neįkaista. Tinkamai ir su tam tikru galingumo rezervu parinkta krosnelė paprastai įkaitina pirtį gana lengvai, tiek, kad šilumos perteklius gali būti pašalintas be jokios rizikos, kad pritrūks garo ar karščio. Ir oras kvėpavimui gaunasi neblogas. Teisybės dėlei, malkinės krosnelės savo ruožtu irgi nevienodai degina deguonį – konvekcinės nuolatinio kaitinimo krosnelės labiau, akumuliacinės mažiau, o periodinio kaitinimo krosnys maudymosi metu apskritai jo nedegina. Bet tai jau kita tema. 

Galima sakyti, kad visos kitos pirties ventiliacijos schemos, tiek savaiminės, tiek ir priverstinės, buvo sukurtos, siekiant išvengti aprašytų tradicinės schemos trūkumų. Dar daugiau, tradicinė schema yra praktiškai vienintelė gerai veikianti savaiminės ventiliacijos schema. Visoms kitoms, patobulintoms ventiliacijos schemoms, jei ir nenaudojant ventiliatoriaus, vis tiek reikalinga tam tikra natūrali trauka – aukštesnis kaminas ar ventiliacijos kanalas.

UAB „Pirtelė“, Jonas Milaševičius

Įvertinkite šį įrašą
(6 balsai)