Pirkinių sąrašas tuščias

PIRČIŲ PARDUOTUVĖS - SALONAI 

Vilnius, Ateities g. 33, tel. 8-699-87118

Kaunas, A. Juozapavičiaus pr. 84, tel. 8-699-19071

15 Geg 2014

Pirties gultų projektavimo ypatumai pagal suomiškas tradicijas

Autorius:

Daugelyje pirčių gultai įrengiami tiesiog pagal nuotraukose ar kataloguose matytus planelius ir paveikslėlius, per daug nesukant galvos. Išties, pirties gultų konstrukcija nėra labai sudėtinga. Sudėtingiau yra teisingai suprojektuoti gultus, taip, kad būtų patogu atsisėsti ar atsigulti, užlipti ir nulipti, o svarbiausia – kad galėtumėte optimaliai išnaudoti krosnelės šilumą, kad ir kojoms būtų nešalta, ir garo pakankamai.

Taigi - kokie yra tradicinės pirties gultų projektavimo ir įrengimo principai? Kadangi gamtos dėsniai visais laikais buvo tie patys, ir tokie išliks, manytume, kad jais remiantis suprojektuoti pirties gultus gal nebūtų labai blogai? 

TRADICIJA 

Senovinė suomiška pirtisSuomių kalboje yra žodis laude. Bendrąja prasme laude reiškia „gultas“. Tačiau tradiciškai - tai yra ne bet koks, o viršutinis, pagrindinis pirties gultas, ant kurio žmonės leidžia laiką, būdami pirtyje. Senovinis laude - viršutinis gultas - buvo plati plokštuma, aukštai, gerokai virš krosnies akmenų, vos ne palubėje. Ant jo būdavo tiesiog užlipama kopėtėlėmis, įsitaisoma sėdint ar pusiau gulint, užkeliamos ir kojos. Tai buvo būdinga ne tik senovinei suomiškai saunai, bet ir lietuviškoms ar rusiškoms pirtims, jų visų istorija yra bendra ir labai panaši.

Jau senovėje žmonės suprato, kad karštas oras kyla į viršų prie lubų. Todėl pagrindinis gultas ir buvo įrengiamas ten, aukštai viršuje, prie lubų. Kojas užsikėlę laikydavo ant gulto. Karštį reguliuodavo garu, todėl nebuvo problemų dėl per aukštos ar per žemos temperatūros. 

Senovinėje pirtyje nebuvo reikalo įrenginėti suolus su keliomis skirtingų aukščių pakopomis, kadangi toji pirtis niekada nebūdavo deginančiai karšta, kol neužpili vandens. Šilumos pojūtis buvo reguliuojamas garu (t. y. užpilant daugiau arba mažiau vandens ant  karštų akmenų), o ne atsisėdant aukščiau arba žemiau, kas dabar yra gana įprastas naudojimosi pirtimi būdas. Kilnojimasis nuo viršutinio ant apatinio suolo yra įprastinių kaitinimo krosnelių naudojimo pasekmė, nes pirties patalpą su šia įranga galima įkaitinti taip karštai, kad netgi be garo, sėdint sausai, ne kiekvienas ant viršutinio gulto ištveria bent kiek ilgesnį laiką. Todėl, evoliucionuojant krosnelėms ir pirtims tampant vis karštesnėms, laude - viršutinis gultas – laikui bėgant tapo įprastu siauru suolu. 

VIRŠUTINIO GULTO AUKŠTIS 

Yra bendroji taisyklė, taip vadinamas “garo dėsnis” (suomiškai löylyn laki), kuris sako, kad apatinis suolas ir atitinkamai kojų lygis, sėdint ant viršutinio gulto, turi būti įrengtas aukščiau negu krosnies akmenys, ar bent jau ne žemiau. Taip sakoma todėl, kad turi būti pakankamai šilta kojoms, kad visas kūnas gautų pakankamai šilumos. Pagal šią taisyklę žemiau krosnelės akmenų beveik nebūna garo, ir temperatūra ženkliai krenta. Tame yra tiesos, žemiau krosnelės akmenų lygio oro temperatūra iš tikrųjų yra gerokai mažesnė, negu virš jų. Tačiau tai priklauso ne nuo krosnelės aukščio. Jei gera krosnis iš tikrųjų turėtų būti tik labai žema, aukštos akumuliacinės krosnys Aito AK, panašios į statinę, juk negalėtų būti vienos iš  geriausių, ar ne? 

Kaip minėjome, karštas oras kyla nuo krosnelės tiesiai į viršų - prie lubų. Jis nesklinda į šonus horizontalia kryptimi, kaip garo dėsnis galbūt leistų mums neteisingai manyti. Šiluminis spinduliavimas nuo krosnelės į šonus yra žymiai mažesnis negu į viršų, ir bent kiek tolėliau nuo krosnelės jis mažai juntamas. Garo dėsnis – įrengti kojų lygį virš krosnelės akmenų lygio - pats savaime neužtikrina garo visame tūryje virš šio akmenų lygio, net jeigu pati krosnis būtų labai žema, ar net, sakykime, būtų įrengta skylėje žemiau grindų lygio (yra ir tokių projektų). Taigi krosnies aukštis neturi lemiamos reikšmės. Lemiamą reikšmę turi atstumas tarp viršutinio gulto ir lubų. 

Aukštis, kuriame turi būti įrengtas viršutinis gultas, turi būti matuojamas nuo lubų į apačią, bet ne nuo grindų į viršų.Temperatūra ir garas pirtyje neišvengiamai mažėja, didėjant atstumui nuo lubų į apačią. Optimalus atstumas nuo lubų iki viršutinio gulto yra 100-125 cm, ne daugiau. Tai toks atstumas, kurio pakanka žmogui atsisėsti, ir virš galvos dar lieka šiek tiek vietos. Jei šis atstumas yra didesnis, energijos sunaudojimas pirtyje - saunoje išauga labai smarkiai, kadangi virš besikaitinančiųjų galvų yra karščiausio oro sluoksnis, kuris yra neišnaudojamas, ir ne tik kad nenaudingas, bet ir sukelia papildomų problemų. Pavyzdžiui, jei atsisėdus ant viršutinio gulto, virš galvos iki lubų lieka geras pusmetris, tai norint, kad sėdint žemiau, būtų pakankamai karščio, reikia pirtį įkaitinti taip smarkiai, kad prie pat lubų medienos konstrukcijos gali susidurti su išbandymais priešgaisrinei apsaugai.   

Kai kuriose instrukcijose didesnėms saunoms yra rekomenduojama įrengti didesnį, apie 150 cm atstumą tarp lubų ir viršutinio gulto, tam kad gauti daugiau erdvės, arba oro tūrio. Iš tikro, dažniausiai tai yra klaida. Nėra jokios racionalios priežasties sukurti tokiam dideliam papildomam atstumui virš galvos, kuris padidina energijos sunaudojimą, ir taip pat sumažina garo kokybę. Pavyzdžiui, 10 kv. m. ploto pirtyje, jei atstumas nuo viršutinio gulto iki lubų yra 150 cm, t.y. 30 cm didesnis negu reikia, tokioje pirtyje atsiranda net 3 kub. m. niekam nereikalingo tūrio, kuris tik sukelia papildomų problemų. Kadangi garas kyla tiesiai aukštyn iki lubų, tai tūris palei lubas yra užpildomas garu pirmiausiai, ir tik po to, kai garu užsipildys viršutinis sluoksnis, garas leisis žemyn ant besimaudančiųjų. Norint užpildyti šį 3 kub. m. tūrio sluoksnį garu, 10 kv. m ploto pirtyje, priklausomai nuo temperatūros, gali tekti papildomai išgarinti net iki 2 litrų vandens! Šio papildomo 30 cm atstumo kaina yra geriau suprantama, jei mes galvotume, kad tai yra maždaug tas pat, kiek papildomai energijos reikėtų, norint įkaitinti sauną taip karštai, kad žmogui būtų lygiai taip pat karšta sėdėti ant apatinio (antro nuo viršaus) gulto, kaip kad būtų karšta ant viršutinio gulto pirtyje, kurioje tas atstumas tarp lubų ir viršutinio gulto yra normalus. 

Besimaudantiems didesnėje pirtyje šis papildomas atstumas reiškia, kad pirtininkas „garo meistras“, t.y. žmogus, kuris sėdi prie krosnelės ir užpila vandenį, pats to garo iškart negauna, garas pakyla virš jo galvos ir keliauja į priešingą krosnelei pirties kampą. Būna, kad sėdint arti krosnies galima pilti vandens beveik be apribojimų ir taip savotiškai terorizuoti kitus maudynės dalyvius, kurie, sėdėdami toli nuo krosnies, priima visą garą ir gūžiasi nuo karščio. 

Šiaip, netgi didelėje saunoje ar pirtyje, netgi norint turėti kuo daugiau šviežio oro ir erdvės, 120-125 cm atstumas tarp gulto ir lubų yra pakankamas, tik reikia tinkamai ir protingai įrengti ventiliaciją. Papildomas aukštis reikštų papildomą oro tūrį, ir tai, kad tą orą reikėtų kaitinti ir prisotinti garu, o garas vėluotų ateiti iki besimaudančiųjų. 

Dar vienas dažnokai girdimas kontrargumentas – tai, kad didesnis atstumas tarp lubų ir viršutinio gulto neva reikalingas tam, kad aukštesnis žmogus gali užsigauti galvą į lubas, lipdamas ant gulto, arba negali atsistoti visu ūgiu ant apatinio gulto, vanojant ar panašiai. Toks teiginys gali pasirodyti logiškas, žiūrint į schemą ant popieriaus ar kompiuterio ekrane, tačiau pirtyje viskas yra paprasčiau. Niekas, lipdamas ant viršutinio gulto ir stovėdamas ant apatinio, neišsitempia kaip kareivis, stovėdamas padėtyje “ramiai”. Pirtyje žmonės apskritai ne stovi, o sėdi arba guli, o užlipti ir nulipti pakanka kelių sekundžių, ir net jei reikia šiek tiek pasilenkti, tai dažniausiai netrukdo. Taisyklingai vanojant, 120 cm atstumo irgi visiškai pakanka, netgi lengviau pasiimti garą iš susikurtos „garo pagalvės“. 

SĖDIMŲ GULTŲ PLOČIAI

Patogiai sėdimas gultas turi būti ne mažiau 60 cm pločio, gulimas – 70 cm, nes gulint ant 60 cm pločio gulto, ranka dažniausiai netelpa šalia ir „krenta“ žemyn. Mažesnio nei 60 cm pločio gultai galėtų būti įrengiami nebent pačiose mažiausiose pirtyse, kur nėra vietos ir galimybių padaryti platesnius. 

Apatinio gulto plotis priklauso nuo sėdėjimo būdo ant viršutinio gulto. Sėdint tiesiai, neištiesiant kojų į priekį, apatiniam gultui paprastai pakanka 30-40 cm pločio. Tačiau jei ant viršutinio gulto sėdima atsilošus nugara į sieną ar į nugaros atramą, labiau atsipalaidavus, patogiau turėti platesnį apatinį suolą, kur būtų galima patogiai ištiesti kojas į priekį. Tam reikėtų apie 60cm pločio gulto ar suolo. Toks yra paprastas, standartinis sprendimas, tačiau šią teoriją galima šiek tiek išplėsti. 

„GULYKLA“ 

Vėl truputį sugrįžkime prie senovės tradicijų. Suomiai nuo dūminės pirties laikų sako, kad  naudingas pirties plotas yra viršutinio gulto plotas. Gal yra prasminga padaryti tą gultą platesnį ir šiandien? Kaip minėjome, senovinės pirties gultas buvo plati plokštuma, ant kurios buvo galima užsikabaroti ir įsitaisyti sėdom, gulom ar ištiesti kojas. Toks sprendimas gali būti pakankamai geras ir šiuolaikinėje pirtyje, ypač kai šilumos pojūtis reguliuojamas garu. 

Norint išgauti sodrų, „turtingą“ garą, reikia pilti pakankamai daug vandens ant kuo karštesnių akmenų, bet tai savo ruožtu įmanoma tik tada, kai saunoje temperatūra nėra pernelyg aukšta. Tada galima atsilošti atgal, užkelti kojas aukštai ant gulto ir atsipalaiduoti. Kojas ant viršutinio gulto galima patogiai ištiesti, jeigu jis yra mažiausiai 80 cm pločio, geriau jei dar daugiau. Jei šiluma reguliuojama garu, apatinis gultas tampa mažiau reikalingas sėdėjimui, labiau tarnauja kaip tarpinė pakopa užlipimui. Kai apatinis gultas reikalingas tik užlipimui ant viršutinio, jo plotis gali būti tik 30-40 cm, ir pakanka. 

Net ir nedidelėje pirtyje, jei viršutinio gulto plotis yra 80 cm pločio, o ilgis bent 200 cm, ant tokio gulto du žmonės gali sėdėti ištiesę kojas vienas priešais kitą, trys žmonės gali laisvai sėdėti ištiesę kojas skersai gulto. Jei reikia, atsirastų vietos ir ketvirtam, ir netgi penktam, trise gali sėdi gulto gilumoje, o vienas arba du atsisėsti ant gulto krašto, panašiai kaip sėdima ant siauro suolo. Dvi žemesnės pakopos gali būti siauresnės, tik 40 cm, iš kurių 10 cm palenda po aukštesniu gultu, tad plane užima tik 30 cm. 

Pirties gultų pločiaiTokios plačios viršutinės „gulyklos“ įrengimas itin pasiteisina su uždaro tipo akumuliacinio tipo krosnelėmis su dangčiu, tiek malkinėmis, tiek ir elektrinėmis. Šiose krosnelėse šiluma laikoma sukaupta akmenyse, o pirties temperatūra reguliuojama atidarant arba uždarant dangtį, taip išvengiama pirties perkaitinimo. Platus gultas taip pat rekomenduojamas ir turintiems krosnelę su tinklu ir dideliu akmenų kiekiu, nes jos įstengia duoti daugiau garo esant žemai temperatūrai. Tačiau net ir pirtyse su konvekcine nuolatinio kaitinimo krosnele, ir mėgstant aukštesnes temperatūras, įrengus vieną platesnį viršutinį gultą, paprastai nieko labai neprarandama, nebent sėdint nepatogu atsiremti. Turint pirtyje pakankamai vietos ir galimybę įrengti viršutinius gultus kampu, kitą viršutinį gultą galima daryti ir sėdimą. 

KITŲ PAKOPŲ AUKŠČIAI

Norint patogiai sėdėti, patogiai atsilošti, kad kojų raumenys nebūtų įtempti, aukščių skirtumas tarp viršutinio gulto ir kojų lygio (apatinio gulto) turi būti 40 cm, daugiausia 45 cm. Jei šis atstumas yra didesnis, sėdint nepatogu normaliai atsilošti, pakinkliai būna įtempti, o jei dar aukščiau – kojos tiesiog kabo. Švelniai tariant, kai įrengiamos dvi pakopos kas 60 cm aukščio, tai nėra patys geriausi gultų įrengimo pavyzdžiai. 

Geriausia, kai ant apatinio gulto užsilipama ne tiesiai nuo grindų, o per papildomą pakopą ar suoliuką. Aukštesnėje pirtyje tų tarpinių pakopų gali būti net kelios. Daugeliu atvejų apatinis gultas būna įrengiamas 65 – 75 cm aukštyje nuo grindų, nes būtent tokiame aukštyje yra krosnelių akmenų lygis, ir taip yra bent formaliai išlaikomas garo dėsnis, o tai bet kuriuo atveju yra privalumas. 

Pirties gultų aukščiaiKartais kyla klausimas, jei krosnelė yra apdėta akmenimis iš šonų, taip vadinama „su tinklu“, tai jų akmenų lygis prasideda beveik nuo pat grindų, tai ir gultai turėtų būti atitinkamai žemiau? Ne, taip nėra, jei taip būtų, tai pirtyse su periodinio kaitinimo krosnimi Aito AK, norint išlaikyti šią taisyklę, apatinį gultą reikėtų kelti į 120 cm aukštį, o taip daryti nėra jokios prasmės. Kaip išsiaiškinome skyrelyje apie garo dėsnį, šiluminis spinduliavimas nuo krosnelės į šonus nėra reikšmingas, taisyklės veikimas priklauso ne nuo krosnelės aukščio, o nuo atstumo tarp viršutinio gulto ir lubų. Ir nors krosnelės su tinklu į šonus išspinduliuoja kur kas daugiau šilumos negu krosnelės su izoliuotu korpusu, vis tiek visa šiluma galų gale keliauja į viršų, todėl gultų aukščių išsidėstymas, priklausomai nuo krosnelės konstrukcijos, neturėtų labai skirtis. 

Tai reiškia, kad visų pakopų aukščiai tipinėje pirtyje išsidėsto maždaug taip: pirma pakopa, arba laiptas, arba tiesiog kilnojamas suoliukas įrengiamas 25 - 35 cm aukštyje, apatinis gultas 65 – 75 cm aukštyje, viršutinis gultas 105 – 115 cm aukštyje, lubos – 215 – 235 cm aukštyje. 

Pirtyse, kuriose lubų aukštis yra mažesnis kaip 200 – 210 cm, pakanka ir dviejų pakopų, be pirmo laipto ar suoliuko. Tada viršutinis gultas įrengiamas 90 - 95 cm aukštyje nuo grindų, o apatinis – 45 -50 cm. Tačiau visada, kur įmanoma, geriau gultus įrengti trimis pakopomis, ir erdvės daugiau, ir garas smagiau vaikščioja, ir kojoms sėdint šilčiau.

UAB „Pirtelė“, Jonas Milaševičius

Įvertinkite šį įrašą
(9 balsai)